Fizinis aktyvumas ir depresija: kaip gali padėti sportas?

Romėnų poetas Juvenalis rašė: „sveikame kūne – sveika siela“. Frazė dažnai naudojama siekiant pabrėžti fizinio aktyvumo svarbą ir psichologinei žmogaus gerovei. Atrodo, kad kalbėdami apie sportą ir fizinį aktyvumą mes matome ne visas jo puses, o kai kurios jų – labai svarbios mūsų kasdieniam funkcionavimui. Seniai žinoma ir įrodyta, jog reguliarus fizinis aktyvumas pagerina gyvenimo kokybę: padeda stiprinti kūną, sveikatą, veikia kaip prevencinė priemonė nuo įvairių ligų. Psichikos sveikatos problemos ir psichinės sveikatos stiprinimas mūsų šalyje yra tema, kuriai skiriama itin mažai dėmesio. Pasaulyje tendencijos šiek tiek kitokios: XX a. artėjant į pabaigą stipriai išaugo susidomėjimas, kokią tiesioginę įtaką fizinis aktyvumas turi psichikos sveikatos problemų gydymui ir prevencijai. Į fizinį aktyvumą žiūrima iš 4 skirtingų perspektyvų, atsižvelgiant į jo galima indėlį sprendžiant su psichine sveikata susijusias problemas:

  1. Psichinių lygų ir sutrikimų gydymui;
  2. Psichinių ligų ir sutrikimų prevencijai;
  3. Žmonių, turinčių psichikos sutrikimų fiziniam ir psichiniam gerbūviui didinti;
  4. Bendram populiacijos psichiniam gerbūviui didinti;

greek

 Depresija yra labiausiai paplitęs sutrikimas, paveikiantis nuo 5 iki 10 % visos populiacijos išsivysčiusiose šalyse. Kai kurie kiti epidemiologiniai tyrimai nurodo skaičius nuo 3 iki 17 %. Apžvelkime, kokius rezultatus apie mūsų keltą klausimą rodo tyrimai. Pirmuosiuose tyrimuose rezultatai buvo mišrūs: vieni tyrimai fiksuodavo depresijos simptomų palengvėjimą pacientams, kurie užsiimdavo fiziniu aktyvumu, o kiti reikšmingo poveikio neaptikdavo. Vieno tyrimo metu (1985) gauti duomenys rodė depresijos simptomų sumažėjimą tik moterims. Vėlesnių metų duomenys, paimti iš longitudinių tyrimų (tokie tyrimai, kurie atliekami per tam tikrą laiko periodą, pvz., 3 metus) rodo, kad atsižvelgiant į socialinės klasės bei sveikatos būklės kintamuosius, fizinis aktyvumas yra susijęs su žemesniais emocinio distreso lygiais. Panašūs duomenys gauti ir 2001 m. tiriant 16 483 universiteto studentus. 1988 m. tyrime, kuris truko 8 metus, nustatyta, kad reguliarūs fiziniai pratimai mažina depresijos atsiradimo riziką. 2004 m. tyrime, tiriant 2548 paauglius ir jaunus suaugusiuosius, rasta, kad reguliariai fiziškai aktyvūs tiriamieji pasižymėjo mažesniu psichinių sutrikimų komorbidiškumu (tai reiškia, kad buvo mažiau psichikos sutrikimų, kurie diagnozuojami ne po vieną, o kartu su kitu psichikos sutrikimu). Kitų autorių tyrimai rodo, jog teigiami fizinio aktyvumo aspektai fiksuojami netgi nepaisant įvairių šalutinių kintamųjų. 1994 metais pradėtas ir 5 metus trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 50-94 metų suaugusieji, parodė, kad nepaisant tokių kintamųjų kaip lytis, amžius, finansinė padėtis, negalia, kūno masės indeksas, alkoholio suvartojimas ar rūkymas, fizinis aktyvumas veikia kaip prevencinė priemonė nuo depresijos

Vis daugiau tyrimų patvirtina, kad reguliarios treniruotės ir atliekami fiziniai pratimai gali sumažinti depresyvius simptomus tiek klinikinėje (priklausomi nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, patyrę miokardo infarktą arba pacientai, kuriems taikoma hemodializė), tiek neklinikinėje populiacijose. Kaip vieną svarbiausių fizinio aktyvumo aspektų mokslininkai nurodo būtent fizinio aktyvumo trukmę. Tik treniruočių programos, kurios trukdavo ne mažiau kaip 9 savaites, buvo susijusios su reikšmingu klinikinių efektų kitimu. Taip pat tiriama, kiek reikėtų sportuoti, kad būtų pasiektas reikiamas efektas. 2005 m. tyrime buvo tirtas fizinių pratimų dažnumo ir depresijos simptomų ryšys. Tyrimo rezultatai parodė, jog tiriamieji, kurie sportuodavo remdamiesi visuomeninėmis sveikatos rekomendacijomis, t.y. nuo 3 iki 5 kartų per savaitę, kuomet sunaudotos energijos kiekis siekdavo 17.5 kcal/kg per savaitę, jų depresijos simptomų sumažėjimas buvo ryškesnis nei tiriamųjų, kurių sunaudotas energijos kiekis būdavo 7 kcal/kg per savaitę. Pacientų charakteristikos kaip amžius, lytis ar depresijos stiprumas nebuvo reikšmingi moderatoriai ir, lyginant su įprastu depresijos gydymu, t.y. medikamentiniu gydymu ir psichoterapija, pratimai ir treniruotės davė panašius rezultatus.

Nanette Mutrie, apibendrinus įvairių tyrimų duomenis, pateikė 3 išvadas:

  • fizinis aktyvumas yra susijęs su sumažėjusia klinikinės depresijos išsivystimo rizika;
  •  aerobiniai ir jėgos didinimo pratimai yra efektyvi priemonė depresijos gydymui;
  • šių pratimų nauda depresijos gydyme prilygsta psichoterapijai;

Įdomūs rezultatai gaunami tyrimuose, kuriuose lyginamas depresijos gydymas vaistais ir gydymas be vaistų. Tiriamieji, kurie buvo gydomi antidepresantais, pagerėjimą pajuto greičiau, tačiau po 12 savaičių visose tiriamųjų grupėse buvo fiksuotas pagerėjimas ir reikšmingų skirtumų tarp vartojusių antidepresantus ir tų, kurie sportavo, nepastebėta. Svarbu suprasti, kad ne visus sergančius depresija, medikamentinis gydymas veikia vienodai efektyviai, kartais vaistais neveikia iš vis. Todėl buvo atlikti tyrimai ir su tokiais pacientais. Tyrimai parodė, jog sveikatos ugdymo užsiėmimai ir fiziniai pratimai šiems pacientams buvo efektyvūs

Taigi, ką matome iš mokslinių tyrimų rezultatų? Daugiau tyrimų rodo, kad fizinis aktyvumas gali padėti sumažinti depresijos simptomus, padeda apsisaugoti nuo psichikos sutrikimų, taigi, veikia kaip prevencinė priemonė. Todėl taikant psichoterapiją depresija sergantiems asmenims, dažnai bandoma su jais susitarti, kad jie bent truputį pradėtų sportuoti. Tai gali būti ir tiesiog pasivaikščiojimas kieme, 5 atsispaudimai ryte ar bet kokia fizinė veikla. Žmogui, kuris išgyvena sunkią depresiją net ir 5 atsispaudimai gali būti daug, tačiau tai jau vis šis tas. Todėl sportuokime, būkime fiziškai aktyvūs ir rūpinkimės vieni kitais. Tai yra vienas iš straipsnių apie fizinį aktyvumą ir psichikos sveikatą. Bus dar keli.

Šaltiniai:

Taylor, C. B., Sallis, J. F., & Needle, R. (1985). The relation of physical activity and exercise to mental health. Public health reports, 100(2), 195.

Craft LL, Landers DM (1998) The effects of exercise on clinical depression resulting from mental illness: a meta-analysis. J Sport Exerc Psychol 20:339–357

Dunn, A. L., Trivedi, M. H., Kampert, J. B., Clark, C. G., & Chambliss, H. O. (2005). Exercise treatment for depression: efficacy and dose response. American journal of preventive medicine, 28(1), 1-8.

Farmer, M. E., Locke, B. Z., Moscicki, E. K., Dannenberg, A. L., Larson, D. B, & Radloff, L. S. (1988). Physical activity and depressive symptoms: The NHANES-I epidemiologic follow-up study. American Journal of Epidemiology, 128,1340–1351.

Fox, K. R. (1999). The influence of physical activity on mental well-being. Public health nutrition, 2(3a), 411-418.

Martinsen, E. W. (2008). Physical activity in the prevention and treatment of anxiety and depression. Nordic journal of psychiatry, 62(S47), 25-29.

Motl, R. W., Birnbaum, A. S., Kubik, M. Y., & Dishman, R. K. (2004). Naturally occurring changes in physical activity are inversely related to depressive symptoms during early adolescence. Psychosomatic Medicine, 66(3), 336-342.

Ströhle, A. (2009). Physical activity, exercise, depression and anxiety disorders. Journal of neural transmission, 116(6), 777-784.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s