H. M., arba žymiausias pacientas psichologijos istorijoje

Ne, tai nebus straipsnis apie populiarią rūbų parduotuvę H&M, raidės H ir M yra inicialai, slepiantys tikrąjį paciento vardą ir pavardę. Iki pat 2008 m., t.y. iki pat HM mirties, jis tiesiog ir buvo vadinamas pacientu HM. Dabar tai jau nebėra paslaptis, šis pacientas, kuris įvardijamas kaip žymiausias pacientas psichologijos istorijoje (ne tik psichologijos, bet ir visam mokslui apie smegenis tai buvo vienas reikšmingiausių žmonių), buvo Henry Molaison’as. Įdomu tai, kad pats Henris niekada to nežinojo. Jo inicialai buvo paminėti beveik 12 000 mokslinių straipsnių. Pasidarė dar įdomiau? Bet dabar apie viską nuo pradžių.

hm
Henry Molaison jaunystėje

Tam, kad būtų paprasčiau sekti tekstą, Henry Molaison’ą čia taip pat vadinsiu HM. HM istorija, kuri susijusi su tuo, kodėl jis tapo žymiausiu pacientu psichologijos istorijoje, galima sakyti, prasidėjo, kai jam buvo 7-eneri metai (kai kur rašoma, kad jam tuomet buvo devyneri). Mažąjį HM, bežaidžiantį gatvėje, partrenkė dviratis (kai kur rašoma, kad jis pats nukrito nuo dviračio) ir jis susižeidė galvą. HM nuo vaikystės kankino epilepsijos priepuoliai, kurie, kaip manoma, galėjo būti susiję su tuo, kad tuomet jis patyrė galvos sužeidimą. Bėgant metams priepuoliai darėsi stipresni ir dažnesni. Būdamas 27-erių HM dėl dažnų epilepsijos priepuolių nebegalėjo normaliai dirbti ir ieškojo, kas jam galėtų padėti. Susiėjo HM ir daktaro William Breecher Scoville keliai. Gydytojas Scoville’is jam pasiūlė eksperimentinį chirurginį gydymą, kuris turėtų sumažinti epilepsijos priepuolius. HM dėl varginančių epilepsijos priepuolių buvo neviltyje, todėl sutiko, kad jam būtų taikomas net eksperimentinis gydymas ir pašalinta smegenų dalis, kuri, kaip manoma tuo metu, turėjo būti atsakinga už epilepsijos priepuolius.

Taigi, išaušo 1953-iųjų rugsėjo 1-oji – HM operacijos diena. Scolville’is savo pacientui pašalino nedidelę, giliai smegenyse esančią struktūrą, savo forma panašią į jūros arkliuką, kuri vadinama hipokampu (arba amono ragu). Taip pat jam buvo pašalinta didžioji dalis migdolinio kūno ir entorinalinės žievės (aut. past. taip pat smegenų struktūros). Nors pirminis operacijos tikslas – sumažinti epilepsijos priepuolius – buvo pasiektas, HM po operacijos pabudo nebe toks, koks buvo iki jos. HM ištiko anterogradinė amnezija, t.y. jis nebegalėjo suformuoti naujų prisiminimų, taip pat jis neprisiminė ir daugumos įvykių, kurie vyko 1-2 metus iki operacijos. Supratęs, kad pacientą ištiko amnezija, Scoville’is nukreipė jį neuromokslininkams iš Monrealio instituto, kur HM buvo ištirtas. Nuo to laiko, iki pat savo mirties, net 55-erius metus, HM buvo nuolatinių tyrimų ir eksperimentų dalyvis pats to nežinodamas.

hipokampas
Hipokampo forma ir vieta smegenyse

HM išgyveno tikrai siaubingą būklę: jam nieko neskaudėjo, jam nebuvo bloga, tačiau jis nebegalėjo nieko įsiminti. Jis nebegalėjo išlaikyti jokios informacijos atmintyje daugiau kaip 30 sekundžių. Kiekviena minutė, valanda ir diena jam būdavo nauja. Dalyvaudamas eksperimentuose po minutės kitos jis jau nebežinodavo, kaip čia atsidūrė. Kai nusisukdavo, jis jau nebežinodavo, su kuo buvo bekalbąs, nežinojo, ar jo tėvai gyvi ar mirę. Šis nelemtas įvykis, ši eksperimentinė operacija, kuri sugriovė vieno žmogaus gyvenimą ir padarė jį mokslinių tyrimų dalyviu iki gyvos galvos, mums atskleidė iki tol dar nežinomus faktus apie žmogaus atmintį, faktus, kurie iš esmės pakeitė mūsų suvokimą apie žmogų ir jo smegenų funkcionavimą. Anksčiau buvo manyta, kad atminties procesai negali būti lokalizuoti vienoje smegenų dalyje ir kad mokymasis yra „padalytas“per visas smegenis. Pirmasis mokslinis straipsnis, kuriame buvo tyrinėjamas HM atvejis parodė, kad esminė smegenų dalis, dalyvaujanti formuojant naujus prisiminimus yra hipokampas. Tai buvo vienas didžiausių neuromokslo atradimų, kurį padėjo suprasti HM, tačiau jis toli gražu ne vienintelis. Žinoma, šis atradimas užtikrino, kad tokios operacijos, kuomet yra pašalinamas hipokampas, niekada nepasikartotų.

Brenda Milner, pirmojo straipsnio autorė, po 5-erių metų padarė dar vieną stulbinantį atradimą, kurio svarba buvo bemaž tokia pati kaip ir jos pirmojo darbo. Milner pastebėjo, kad 3-jų dienų laikotarpyje, atlikdamas sudėtingą akių ir rankų koordinacijos reikalaujančią užduotį, HM darė pažangą. HM darė pažangą net nepaisant to, kad savo pirmųjų bandymų šioje užduotyje net neprisiminė. Šie rezultatai leido daryti išvadą, kad mūsų smegenys turi mažiausiai dvi atminties sistemas: vieną, kuri atsakinga už mūsų sąmoningus, epizodinius sprendimus ir kitą, kuri atsakinga už įgūdžius. Ir tai, kad šios atmintis sistemos egzistuoja skirtingose mūsų smegenų struktūrose.

Dar daugiau atradimų apie HM padarė Suzanne Corkin. Šie atradimai galbūt gali atrodyti mažesnio masto nei Milner atradimai, tačiau jie vis tiek yra labai svarbūs. Corkin tyrinėdama HM pastebėjo, kad jei jam ant krūtinės uždėdavai skausmą sukeliantį prietaisą, jis nesiskųsdavo net tuomet, kai jo krūtinė paraudonuodavo. Jei iškarto po pietų jam duodavai antrą tokią pačią pietų porciją, jis ją taip pat pradėdavo valgyti, nes jau buvo pamiršęs apie pirmąją. Manoma, kad HM buvo aseksualus, nes nebuvo gauta jokių įrodymų net apie masturbaciją. Tiesa, jo amnezijoje buvo ir išimčių. Po eilės metų žiūrint situacijų komediją „All in the Family“, jis kažkaip sugebėjo prisiminti, vieno iš veikėjų vardą.

HM mokslui pasitarnavo netgi po savo mirties 2008 m. Jo smegenys buvo išimtos ir neuromokslų centre supjaustytos į daugiau kaip 2000 plonyčių „riekelių“, kurias mokslininkai analizuoja ir po jo mirties. Ši procedūra sudėtinga ir itin preciziška. Ji truko net 53 valandas.

Taigi, Henry Molaison’as visą savo gyvenimą po operacijos tarnavo mokslui, nors pats to net nežinojo. Kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, tačiau Henrio nelaimės deka mes sužinojome neįtikėtinai svarbios informacijos apie tai, kaip veikia mūsų visų smegenys, kaip veikia atmintis, įpročiai. Jis visiems laikams pakeitė suvokimą apie šį kiek daugiau nei kilogramą sveriantį mūsų organą, kuriame yra visos mūsų mintys, jausmai, prisiminimai, ketinimai, meilės ir nuoskaudos. Galbūt kažką svarbaus sužinosime iš tyrimų, kurie atliekami po Henrio mirties.

Ačiū, Henri.

Šaltiniai:

Psychology Today

New York Times

Big Pictured Education

Wikipedia

Save

Reklama

2 mintys apie “H. M., arba žymiausias pacientas psichologijos istorijoje

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s