Apie pasąmonę: Froidas nebuvo pirmas

Iliustracija⇓

Alessandro Gottardo

Tikriausiai daugeliui net minimaliai besidominčių psichologija žmonių į galvą pirmiausiai  ateina Zigmundo Froido pavardė, kai paminimas žodis pasąmonė. Iš tiesų, Froidas buvo tas žmogus, kuris neįtikėtinai daug vietos savo teorijoje skyrė neįsisąmonintiems reiškiniams ir juos išpopuliarino. Visgi psichoanalizės tėvas nebuvo pirmasis iškėlęs neįsisąmonintų reiškinių idėją. Taigi, kokia pasąmonės istorija iš tikrųjų? Trumpai žvilgtelkime į ją dabar.

pasamone 2

Pirmą kartą idėja apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius buvo išsakyta dar 1000-300 m. pr. m. e. rašytose indų upanišadose (paskutinėje indų vedų dalyje). Upanišadose buvo nagrinėjami tokie klausimai kaip „kas yra tiesa?“, „ar galima įvertinti juslinį pasaulį?“, todėl jose buvo aptikta nemažai psichologijos žinių, nagrinėti psichofiziologijos, savistabos, pažinimo klausimai. Kas vyko toliau? Apie neįsisąmonintus reiškinius nedaug, tačiau užsimenama arabų psichologijoje. X ir XI amžių sandūroję gyvenęs arabų mokslininkas Alhazenas (965-1039 m.) ypatingą dėmesį skyrė regimajam juslių suvokimui. Jis rašė, jog „regėjimo akte“ atsiskleidžia betarpiškas išorinio objekto poveikio rezultatas, ir proto darbas, dėl kurio galima spręsti apie objektų skirtingumą ir panašumą. Sprendimą apie objektų panašumą Alhazenas vertino kaip neįsisąmonintą.

Į „trasą“ neįsisąmonintų psichinių reiškinių idėjas sugrąžino vokiečių filosofas ir matematikas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (1646-1716 m.). Jis išplėtojo monadologiją – teoriją apie realybės elementus, kuriuos vadino monadomis. Monadas galima būtų prilyginti suvokimui. Leibnicas manė, kad psichiniai procesai susideda iš monadų aktyvumo ir turi skirtingus sąmoningumo laipsnius: nuo visiškai neįsisąmoninamų iki visiškai įsisąmoninamų. Mažesnį sąmoningumo laipsnį jis vadino „mažaisiais suvokimais“ (petites perceptions). Pavyzdžiui, dūžtančių bangų garsas susideda iš atskirai krentančių vandens lašelių (mažųjų suvokimų), kurių mes atskirai nesuvokiame, mes suvokiame juos visus kartu, t.y. tai, ką jis pavadino apercepcija.

Dar po 100 metų, J. F. Herbartas (1776-1841 m.)patobulino Leibnico įžvalgas ir išreiškė sąmonės slenksčio idėją. Jis teigė, kad mintys iki tam tikro nustatyto slenksčio nepasiekia sąmonės. Gustavas Fechneris (1801-1887 m.) pasiūlė proto kaip ledkalnio analogiją, kuri padarė didelę įtaką Froidui. Apskritai, nesąmoningi suvokimai XIX a. buvo jau ne tik profesinio domėjimosi siritis, ji traukė ir inteligentiją: 8-ajame to paties amžiaus dešimtmetyje knygų vokiečių kalba su žodžiu „pasamonė“ pavadinime buvo jau keletas, o knyga „Philosophy of the Unconscious“ buvo tokia populiari, kad ją perleido net 9 kartus.

Froidas pripažino, kad nemažai autorių prieš jį domėjosi šia tema, tačiau jis teigė atradęs būdą, kaip pasąmonės turinį tyrinėti moksliškai.

Šaltiniai:

  • EDITION, T., SCHULTZ, D. P., & SCHULTZ, S. E. (2011). A History of Modern Psychology.
  • Informacija apie upanišadas ir arabų psichologiją iš paskaitų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s